Autorius 15min.lt

Vilniaus Užupio gimnazijos abiturientė, Jaunojo tyrėjo klubo narė Rūta Prakapaitė – neeilinė pašnekovė. Tik šiemet mokyklą baigusi mergina nepailsdama gali kalbėti apie bakteriofagų terapijos taikymą lėtinių žaizdų gydymui ar apie mokslo galimybes ir funkcijas XXI a. pasaulyje. Jau ne vienerius metus mergina bene kasdien skuba į laboratoriją, kur kuria naujos kartos tvarstį. Išskirtinė pažintis su jaunąja mokslininke – šiame interviu.

 

– Nors tik šiemet baigėte gimnaziją, mokslinėje veikloje aktyviai dalyvaujate jau ne vienerius metus. Kaip ir kada atradote savo pašaukimą?

– Dažnai svarstydavau apie „pašaukimo“ sampratą. Ilgą laiką maniau, kad vieni žmonės turi daugiau „pašaukimo“ (potencialo), o kiti – mažiau. Tarsi tai būtų štampas visam gyvenimui – gavai, turi ir „jautiesi išskirtinis“. Mokykloje sutikau ne vieną šviesų protą, kurio galimybės, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neeilinės. Mokytojai desperatiškai stengėsi sudominti išskirtinių gebėjimų protus, bet dėl ambicijų stokos, tie protai prasnūduriavo visus tuos suolų trynimo metus, deja, greičiausia snūduriuos ir visą likusį gyvenimą. Privisus ambicijų daigų ir įsisukus į mokslinę veiklą supratau, kad „potencialas“ dažnai tėra skambus žodis. Apmaudu, bet visuomenė „pašauktųjų išskirtinumą“ dažniausiai matuoja lyg piršto krustelėjimu atliktais, būtinai ypatingais pasiekimais. Tarsi implikuojama, kad žmogus dar motinos įsčiose buvo neeilinis savo srities specialistas. Pamirštama, jog „pašauktieji“ peržengė ne tik per savas ribas, bet ir nugalėjo „negalėjimą“, įdėjo daug pastangų ir įdirbio. Nepakanka tikėtis, jog aptikus savų „potencialų išteklius“, viskas slys lyg per sviestą – reikia turėti ambicijų ir vaizduotės.

Esu viena iš tų, „pašauktųjų“, kurie kasdienybėje siekia perfekcijos, maksimaliai idealaus rezultato, nesuklumpa dėl skaudžių klaidų bei pilnai atsiduoda mylimai veiklai; manuoju atveju – subtilaus prisilietimo prie pačių trapiausių ir tyliausių gyvybės slėpiningumų. Mokslas ir menas visada buvo manieji palydovai, todėl jautrus dirstelėjimas į mokslą visada sukeldavo estetinę pagavą, kuri tapo esmine smalsumo paskata. Bėgant metams, smalsumo pobūdis pakito – pasitaikė neeilinė proga „pasimatuoti“ mokslininko profesiją Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre. Šio centro suteiktų galimybių dėka, žengiau pirmuosius žingsnelius mokslo kelyje. Tuomet tapo aišku, jog toks kelias yra būtent ta niša, kurioje veša daug jaudinančių, subtilių, mane dominančių paslapčių.

– Viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie „protų nutekėjimą“ į užsienį, talentingo jaunimo emigraciją, o Jūs kol kas nusprendėte likti Lietuvoje, studijuoti molekulinę biologiją Vilniaus universitete. Kodėl?

– Manau, kad žmogus, turintis svajonę ir pakankamai ambicijų jos realizavimui, po kažkurio laiko visuomet pasieks išsvajotą „Olimpo viršūnę“. Pripažįstu, Lietuvoje nėra lengva pralaužti pirmuosius ledus talentingiems jaunuoliams pamiltoje srityje, bet tikrai turime atsidavusių specialistų, kurie suteikia galimybių skleistis. Lietuva nėra pamirštas pasaulio užkampis, kuriame nebūtų sąlygų augimui. Kaip ir sakiau – svarbiausia ambicijos. Tačiau perdėtas patriotizmas irgi ne į naudą. Kol kas nusprendžiau pasibūti Lietuvoje, nes šiuo metu turiu idealias sąlygas profesiniam tobulėjimui. Taip pat, molekulinės biologijos studijos Viliaus Universitete – geras tramplinas, suteikiantis platų žvilgsnį į gyvybės mokslo platumas.

– Kokie Jūsų mokslinės karjeros planai? Ar Lietuvoje matote savo nišą?

– Lietuva yra lyg atšiauri, kiek apaugus dirva, kurią reikia gana sunkiai dirbti. Su pakankamu įdirbiu, tokia dirva gali tapti itin derli. Manau, kad tai yra išskirtinis šalies privalumas – yra daug sričių, kuriose galima plėstis. Taip pat – daug laisvų, neapdirbtų plotmių, kurias galima kurti bei puoselėti. Būtent tai ir planuoju padaryti – dažnai pamąstau apie išskirtinę bakteriofagų terapijos kliniką Lietuvoje. Tačiau siekiant tapti naujos srities pradininku, privalu tapti pagrindinės srities specialistu. Todėl po bakalauro studijų planuoju vykti į užsienį, magistro bei tolimesnių studijų metu semtis žinių virusologijos srityje.

– Kuo šiandieniniame pasaulyje, Jūsų nuomone, svarbūs gamtos mokslai?

– Mokslas yra kur kas daugiau, nei nevaldomo smalsumo tenkinimas. Tai yra ir produkto kūrimas vardan žmonijos gerovės, išlikimo. Kadangi mokslo sričių egzistuoja tikra galybė, kiekviena sritis yra savaip svarbi, svari bei pasižyminti skirtingais uždaviniais ir tikslais, kurie siekia tam tikru aspektu pagerinti žmogaus būtį bei būvį. Gamtos mokslų žinios dažniausiai padeda suprasti ne tik subtiliuosius gamtos veikimo principus, bet ir kaip išvengti tų principų sukeliamų pasekmių, kurios dažnai kėsinasi į žmonijos gerbūvį. Gamtos mokslų pažanga ir kylančios problemos, mano akimis, tampa lyg du, vienas kitam nenusileidžiantys tango šokėjai, papildantys vienas kitą. Vienos šalies tobulėjimas tampa ir kitos pusės tobulėjimo pretekstu. Keistai skamba, tiesa? Tą, žavaus „tango“, blykstelėjimą, galime pastebėti, pavyzdžiui, didėjančio bakterijų atsparumo antibiotikams problemoje.

 

– Už tiriamąjį darbą „Naujos kartos antimikrobiniu aktyvumu pasižyminčių tvarsčių kūrimas: bakteriofagų terapijos taikymas lėtinių žaizdų gydymui in vitro“ buvote apdovanota 2016 metų ES jaunųjų mokslininkų konkurse. Galbūt galėtumėte papasakoti plačiau apie jo praktinį pritaikymą medicinoje? Kuo šis darbas svarbus žmonėms?

– Visa tvarsčio koncepcija yra paremta novatorišku požiūriu į lėtinių žaizdų gydymą – pritaikyta bakteriofagų terapija. Bakteriofagų (virusų, infekuojančių jiems specifines bakterijas) terapija pasižymi itin efektyviu antimikrobiniu poveikiu prieš patogenus, kurie nepasiduoda gydymui antibiotikais dėl atsiradusio atsparumo. Bakteriofagai taip pat itin efektyviai veikia prieš bioplėveles – susispietusių bakterijų struktūras, kurios, anot autorių gali tapti net 1000 kartų atsparesnės antibiotikų poveikiui. Tačiau tai dar ne viskas – šis tvarstis buvo sukurtas taip, kad būtų užtikrintas tolygus virusų atsipalaidavimas iš tvarsčio. Ši terapinė priemonė nėra brangi, ar juolab toksiška – tvarsčio paruošimui naudojami lengvai suyrantys bei pigūs, natūralūs biopolimerai. Tokio tvarsčio koncepcija suteikia galimybę pritaikyti individualų gydymą, kadangi taikomi terapinių bakteriofagų kokteiliai gali būti atrenkami atsižvelgiant į infekcijos sukėlėją. Naujos kartos tvarstis galėtų būti itin efektyvi terapinė priemonė lėtinių, sunkiai gyjančių žaizdų gydyme, kuris, dėl bakterijų atsparumo ir bioplėvelių produkavimo, retai kada pakrypsta optimistiška linkme. Šis tyrimas primena, kad pasirodžius antibiotikų aušrai, atėjo metas ieškoti analogų, kovojant su sunkiai gydomomis ar net mirtinas infekcijas sukeliančiomis bakterijomis.

 

– Kokius tyrimus dar atliekate ar esate atlikusi?

– Šiuo metu dirbu pas Povilą Kavaliauską. Toliau tęsiu darbus su bakteriofagais, gilinuosi į mikrobiologijos mokslo discipliną.

– Kaip atrodo Jūsų diena?

Ar paroje lieka valandų laisvalaikiui? Kaip leidžiate jį? Kokie Jūsų pomėgiai? – Kiekvienas rytojus man yra lyg siurprizas, todėl šią dieną praleidžiu su žavesiu. Iš kiekvienos dienos stengiuosi pasiimti kažką įsimintino. Ar tai būtų turininga veikla laboratorijoje, ar įstabus saulės žaismas debesyse. Kartais tenka pasibarti su savimi, kad ne viskas vyksta suplanuotu grafiku, lyg ir pristinga laiko paroje, bet pasiskirsčius savą laiką, tos valandos tampa „tampresnės“. Laisvalaikį leidžiu gamtoje, stengiuosi būtinai sau leisti kartais patingėti. Sako, sveika. Taip pat, savą poeziją skleidžiu tinklaraštyje „Proto Vētra“, drauge su smalsiu, žodžio kišenėje neieškančiu jaunimu. Tačiau kai smalsumas tiesiog degina, laisvalaikio poreikis išblėsta – norisi kaip įmanoma ilgiau „alsuoti“ atliekama veikla.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/laboratorija/jaunoji-mokslininke-r-prakapaite-mokslas-yra-kur-kas-daugiau-nei-nevaldomo-smalsumo-tenkinimas-650-650605